Aš, kaip ir daugelis pasaulio gyventojų, labai mėgstu keliauti, tačiau kitaip nei pagalvojote, nesu apkeliavusi pasaulio, netgi Paryžiuje nebuvau, nebuvau ir Londone, nei Dubline, o New York‘as ir toliau lieka tik svajonių miestu. Paskutinius 5 metus mano išvykos į užsienį apsiriboja maršrutu Stambulas- Vilnius- Stambulas, nes Lietuvoje mano mama, o Stambule mano širdis. Taip ir keliauju pirmyn ir atgal, kas kartą išgyvendama atsisveikinomo skausmą. Bet taip jau yra...
Kitą vasarą vistiek planuojam nuvykti į Italiją, norim pamatyti Romą, Veneciją, o gal ir į Milaną pas Jurgą užsuksim.
Jei paklaustumėte kur norėčiau nuvykti per savo gyvenimą, tai atsakymas būtų labai paprastas – į Italiją, JAV, Kiniją, Japoniją, Indiją ir žinoma norėčiau tobulai pažinti pačią Turkiją. Kadangi šis blogas ne apie keliones, o apie maistą, tai pažiurėkime ką visos šios šalys turi bendro dar kartu ir su Lietuva... ogi virtinukus, arba tortelini, ravioli, manti, ar dumplings, pot stickers, modak, o kur dar rusiški ar ukrainietiški varieniki, Armėniški boraki ar pelmeni, lenkiški pierogi, Švediški kroppkaka ir panašiai.
Pasižvalgius po savo archyvus pamačiau, kad ką jau ką, bet visus virtinukų brolius ir šiaip tolimesnius giminaičius tikrai mėgstu, nors kas kartą sakau, kad tikrai nemėgstu žaisti su tešla, nemėgstu minkyti, nemėgstu paskui plauti miltų likučių nuo stalo paviršiaus, nuo grindų ir žinoma nuo prijuostės... (lyg aš ją turečiau. Oi tiesa turiu, bet ji tokia liūdnai pamiršta kabo už virtuvės durų). Bet greičiausiai noras kitokios tekstūros ir bet paprasto skonio visada nugali ir aš imu dubenį, pilu miltus, darau duobelę viduryje ir įmušu kiaušinį, pilu pieno ar vandens ir maišau. Argi ne taip visu virtinukų receptai prasideda? O paskui paliekame tešlą pailseti, tada kočiojame, dedame įdarą ir formuojame ir galiausiai verdame vandenyje arba aliejuje. Ir visada jie pavyksta, ir visi juos mėgsta.
Išties visa paslaptis yra yra įdaruose. O jų gausybė pagal kiekvienoje šalyje naudojamus produktus. Taigi, užzsidėkime saugos diržus ir keliaujame į Turkiją.
Turkijoje virtinukų giminaičiai vadinami manti ir jie yra tikrai mažiukai, dažniausiai su mėsos įdaru. Parduotuvėse galima įsigyti įdarytus špinatais arba sojos mėsa. Juos padaryti ir namuose nėra sunku, tik tikrai užtrunka ir jų jau reikia daug pagaminti, jei planuojate pamaitinti visą šeimą. Paprastai tešla iškočiojama ir supjaustojma į mažiukus kvadratėlius, į kiekvieną kvadretėlį dedamas žirniukas įdaro ir kvadratėlio kampeliai užspaudžiami, kad gautusi lyg ir žvaigždutė viršuje. Kai jau prigamini kelis šimtus tokių gražuolių, tada verdam ir ruožiam padažus ar vertame sriubą. Pavyzdžiui, gaminame jogurto sriubą arba išvirus aplieti jogurtu ir apkepinta pomidorų pasta su aliejumi bei džiovintomis mėtomis ar raudonėliu. Taip pat dažnai manti verdami vandenyje su pomidorų pasta ir pateikiama lyg koks tai troškinys su jogurtu ant viršaus.
Italiją aš tikrai pavadinčiau visokių visokiausių virtinukų šalimi. Vien pažvelgus kokių tik formų jie neprigalvojo visiems tai ravioli, tortelini, ir dar daugybei , kurių net pavadinimų neprisimenu. Mano megstamiausi yra su špinatų ir rikotos ( dažnai aš fetą dedu arba turkiškąjį sūrį) įdaru.
Manau, kad gaminant itališkuosius virtinukus svarbiausias yra būtent permezano sūris, kuris taip viska pagardina ir plonytė tešla, kuri paprastai gaminama tik iš kiaušinių ir miltų. Aš labai mėgstu trikampio ar kvadrato formos ravioli, nes jie tiesiog taip gražiai atrodo, juos taip smagu pjaustyti. Tiesa aš taip pat juos gaminu truputį didesnius, nei iš tiesų jie turėtų būti. Paprasčiausiai galvoti, kad suvalgei tris virtinukus yra ramiau, nei šešis ar daugiau.
Jei jau prakalbau apie valgomo maisto kiekį, tai judu toliau, nes kalorijas deginti tai reikia.
Tolimieji Rytai yra tikri virtinukų gaminimo čempijonai. Juk jie juos ne tik visaip susuka, sulenkia, bet ir įdarai susideda iš mažiausiai 5 ingridientų. Nekalbu jau apie Kiniečių sugebėjimą suderinti kiaulieną ir jūros gėrybes, bei Japonų ar Korėjiečių sudebėjimą tik rankomis išspausti apvalius tešlos gabalėlius. Ta pati tešla taip pat gaminama įvairiai tiek su paprastais miltais, tiek su ryžių miltais. Aš atsimenu vieną laidą, kai ponas Gordon Ramsay ejo mokintis daryti kažkokių tai rytietiškų virtinukų pas vieną kinietį ar japoną, kuris pagal charakterį būtų jo paties kopija ( greičiausiai žinote, kad Ramsay garsėja ne tik tobulais maisto gaminimo gebėjimais, bet ir didele gerkle, nekontroliuojamom emocijom ir daugybe žodžių iš F raidės). Taigi pačiam garsiakalbiui teko labai jau paprakaituoti, kol tinkamai pagamino vieną azijietišką virtinuką.
Aš labai mėgstu Rytietišką virtuvę ir ne kartą gaminau sriubas su Kinietiškais virtinukais bei virtinukus ( jiǎozi arba potstickers) kurie kepami keptuvėje garuose. Aš netgi manau, kad tai puikiausias ir lengviausias būdas gaminti virtinukus, nes jie tikrai greitai pasigamina, yra labai skanūs ir dar vienas pliusas - mažiau indų plauti reikia.
O dar pasigaminus padažą su soja ir čili ar žuvies padažu, tikrai supranti , kad visi nepatogumai su miltais tik mažytis nepatogumas. Tiesa, vis dar planuoju kada tai pasigaminti garuose virtus virtinukus, bet čia greičiausiai paliksiu ne Tolimiesiems Rytams, o gal truputį artimesnėms šalims kažkur prie Kaukazo...
Indija yra kita šalis, kuri mane nenustoja stebinti skonių įvairovę. Aš manau, kad jei kada nuvažiuosiu į Indiją, tai vaikščiosiu po visas gatveles ir ragausiu visus patiekalus, kurios tik rasiu. Gal ta mano kelione ir pasibaigs didžiuliais skrandžio skausmais, bet aš po truputį pratinuosi retkarčiais pasigaminant vieną kitą indišką patiekalą.
Vakar pvz. gaminau samosas, kurios tikrai yra virtinukų puseserės, nes gaminamos iš tešlos ir dedamas įdaras, tačiau paprastai verdamos aliejuje. Dar žinau, kad Indijoje labai populiarūs įvairūs saldūs virtinukai, tokie kaip modak, su kokosų ir kitokiais įdarais, bet juos gaminsiu, kai tik galėsiu vėl tinkamai draugauti su cukrumi.
Na ir pats laikas važiuoti namo pas Lietuviškus virtinukus. Aš atsimenu, kad kas kartą, kai mama juos gamindavo, aš sakiau, kad niekada jų pati negaminsiu. Bet gaminu... tikriausiai dėl tokio savo požiūrio aš ir neišmokau gražiai jų užraityti. Virtinukai, kurie man primena vaikystę yra būtent tie su darže skintomis braškėmis. Tas saldžiarūgštis skonis ir ta mažytė riba tarp pagrindinio patiekalo ir deserto, vis dar mane vilioja. Tikrai nuostabus namų skonis.
Tačiau negalėčiau įsivaizduoti Kūčių be virtinukų su džiovintais grybais ir kepintais svogūnais būtų lyg švesti Kalėdos be Kalėdų eglutės. Visada stengiuosi juos pasigaminti, nes ir džiovintus grybus saugoju būtent šiai dienai. Netgi mano draugės Lietuvoje man pridžiovina ir prikrauna žavius lininius maišelius džiovintų grybų su žavia virvele. Ir jei Renata, skaitai, tai tavo džiovintus baravykus jau beveik baigineju... ir tu tikrai tobuliausia grybų džiovintoja, nes tokių gražių grybukų aš nebuvau mačiusi.
Štai tokia mano kelionė po svetimus kraštus, todėl gal tikrai laikas traukti tą vienišąją savo prijuostę iš už virtuvės durų ir pasigaminti Užbekiškus manti. O aš tikrai mėgstu keliauti....