Valgome Hatay ir bulguro kruopų pilaf su grybais



Važiuojam
Atatiurko Mouzoliejus Ankaroje
Balandį pas mane Stambule lankėsi mano mama. Ar gali būti smagiau?! Kelias savaites praleidome Stambule, mama džiaugėsi jau bendrauti norinčia anūke, gerėjomis vis šilstančiu oru. Per Vėlykas vykome į Çanakkale, vietiniams labiau branginamą dėl vietovių kur vyko dar 1-ojo Pasaulinio Karo mūšiai, bei nuostabi gamta, užseniečius labiau traukia senovinio Trojos miesto liekanos, muziejai, na ir žinoma visi važiuoja nusifotografuoti prie Trojos arklio, kuris padovanotas miestui po TROYA filmo. Na gal ir pats Bradas Pitas jį yra palietęs. Kas ten žino. :D Bet kokiu atvėju įdomiausia kelionė buvo į Hatay. Žinoma pagrindinis tikslas buvo aplankyti vyro vaikystės vietas, susitikti su draugais, paragauti gardaus Hatay maisto.
Ankara pasitiko vis dar plikais medžiais, nors ir žydinčiais
Jau ne kartą rašiau, kad Hatay garsėja savo virtuve. Nors ir yrapanaši į viduržiemio jūros virtuvę, su žuvies ir gausybės daržovių patiekalais, tačiau čia jaučiama gili Vidurio rytų įtaka, kur labiau mėgstamas aštrus maistas, pagardintas įvairiom rūšim paprikų, petražolėm ir kuminu, o kur dar vietinis čiobrelis, beto čia dažniau renkasi bulguro kruopų plovus, o ne ryžių.

Kalnų gausybė
Taigi mano mama, vyras, mažoji ir aš išvykome anksto ryte, nes pakeliui dar reikėjo užsukti į Lietuvos ambasadą Ankaroje. ( Vasarą vežu savo mažąją Lietuvos aprodyti). Ankara pasitiko didžiausiais kamščiais ir gana vėsiu oru, plikais medžiais, na tik vienas kitas tada dar pradejinėjo žydėti. Greitai sutvarkę dokumentus sustojome atsigerti rytinės kavos, ir stengėmės kuo greičiau iš ten išvykti. O dar sako Stambuliečiai nemoka vairuoti ir čia baisūs kamščiai!

Druskos ežeras, Konijoje
Toliau mūsų laukė dar 7 valandų kelias per Konya ( kuri atrodė lyg visai ruda ir plika, nei augalėlio, tik avių bandos), per pusę Turkijos, kai pradėjome artėti prie Adanos, sustojome papietauti, na ir mano vyrui jau reikėjo pailsėti. Žinoma, jei jau važiuoji į Adaną, tai reikia valgyti vietinį maistą, todėl užsisakėme Adanos kebabą, kuris visai nepriminė tai, ką parduoda Stambulo restoranai labai gerąja prasme. Ir žinoma iš karto matosi, kad čia žmonės mėgsta pavalgyti ir yra dosnūs, nes už tokią sumą būtų galėję apie 10 žmonių pavalgyti, nes meze ir duonos gardumas, o dar išplaktas jogurto gėrimas Ayran, jau ir to buvo visiškai pakankamai, tačiau, dar laukė kebabas, ir etli ekmek ( turkiška duona su mėsa kepta orkaitėje, kažkas panašaus į lahmachun ar picą, tačiau daugybę kartų skaniau.).

Etli ekmek ir meze
Putojantis airanas/ jogurto ir vandens gėrimas
Sakıt kaimelio restoranas, Hatay















Vakare jau buvome Iskenderune, apie 120km nuo Adanos. Žinoma laukė ilgi pasisėdėjimai, arbatos gėrimai, bet ne apie tai čia. Kitą dieną vykome susitikti su vyro klasioku ir jo šeima. Taigi jie mus pakvietė į kalnuose esantį Sakıt kaimelį, kur yra įrengtas upėtakių veisykla, tiesiai vandenyje bėgančiame nuo kalnų šaltinių krioklių. Šiaip nustebino vietos paprastumas, ten tikrai niekas nesistengia nei prabangių nublizgintų stalų sudėti, nei gražiausiomis staltiesėmis stalus išpuošti, bet didžiausias grožis čia yra gamta. Natūralūs kriokliai, šalia esantys man dar nematyti augalai žydintys įvairiausiom spalvom, o kur dar vaizdai į Iskenderūną ir viduržemio jūrą.
Augmenijos įvairovė Sakıt kaimelyje, Hatay


Tame restorane mes valgėme vėl Adanos kebabą, bei čia pat pagautą upėtakį. O kur dar didžiulės lėkštės salotų ir užkandžių/ meze. Nuotraukoje esanti didelė lėkštė su daugybe užtepų - humusas, kepinti baklažanai ir paprikos su granatų sirupu, su jogurtu, haydari padažas, jogurto ir raudonųjų kopūstų užtepas, bei krosnyje kepta Turkiška duona bei lavašas.
Pietūs Sakıt kaimo restorane, Hatay
Žinoma kas rytą laukė gausūs turkiški pusryčiai. Man labiausai patiko Iskenderune esančios kepyklėlės ( šiaip tai populiaru daugelyje mažesnių miestų ar kaimeliuose), kur rytais moterys paruošia kokį nors tai įdarą, o ryte vyrai eidami nusipirkti laikraščio, dar ir nuneša tą įdarą į kepyklėlę, o už kokių 15-20 minučių parneša didelį padėklą ką tik iškeptų pidė, ar duonos su įdarais, ar šiaip tai kokius pyragėlius. Man labiausiai patiko vadinama biberli ekmek - tai turkiška duona aptepta çökelek ( vietinis baltas sūris, panašus į sūdytą varškę ir maišytas su čiobreliu, kuminu, bei paprikų pasta)  sūriu, šviežiu čiobreliu, alyvuogių aliejumi, bei svogūnu. Tikra puota, o ne pusryčiai! Kartą kito draugo žmona gamino tokius pyragėlius su špinatais, su fermentiniu sūriu ir sucuk dešra.
Kelias dienas tik žvalgėmės po Iskenderūną, kadangi tuo metu artėjo balandžio 23d - Turkijoje žinoma, kaip Vaikų diena, taigi teko apsilankyti koncertų repeticijose, nes vyro dukterėčios ir sūnėnai dalyvavo įvairiuose pasirodymuose ir rungtynėse.
Vakarais vis užsukdavome pas kurį tai vyro draugą vakarienei, į kurią dar ir kiti draugai atvažiuodavo. Tuo ir žavi mane Turkija. Kai atvyksta ilgai nematytas draugas, visi meta viską ir su šeima atvažiuoja susitikti. Na žinoma visi kviečia pas juos apsilankyti, pernakvoti, bet juk nepersiplėši. Taigi žemiau esančiose nuotraukose galite pamatyti Iskenderuno pakrantę, vakarienę su jūroje pagauta žuvimi, baklažanų salotom, humusu, bulguro pilaf, namuose gaminta yufka ekmek.. Tiesa, dar ir raki buvo, kuri labiau primine viski, nei tą balkšvą anyžių skonio gėralą. :D

Vieną dieną vykome į Antakya, kuri garsėja Knefe - kadaif tešlos ir sūrio desertu, bei daugybe istorinių vietų, ypač svarbių Krikščioniškajam pasauliui. Čia vis dar išlikusi Šv. Petro bažnyčia uoloje su tuneliu, kuris buvo skirtas pabėgti, jei kartais, kas užpultų. Taip pat Archeologijos muziejuje galima pamatyti vienas iš didžiausių dar iš Romos laikų išlikusių mozaikų, bei pavaikščioti senoviškame turguje, bei aplankyti keletą senų mečečių. Šalia Antakya yra selali rajonas, kuriame kalnuotoje vietovėje įrengti restoranai su puikiu vaizdu. Ten galite suvalgyti čia pat moterėlių iškočiotus gozleme ir po lauro medžiais galite nusipirkti lauro lapų muilo. Taip pat nuvykome į parką prie tvenkinio šalia, kurio yra puiki vietelė suvalgyti doner kebabą. Mes jau antrą kartą ten valgėme, praėjus gal 2 metams, o skonis vis tas pats, netgi tos pačios marinuotos daržovės. Tikrai skanu!


Archeologijos muziejus, Antakijos kalnų šaltiniai, doner kebabas, bei Antakijos centru tekanti upė Asi
Suvalgę doner kebabą sugrįžome į Antakijos centrą, perėjome Asi upę, kuri ypatinga tuo, kad žiūrint į ją nesimato srovės, lyg būtų daugybę sukurių. Neveltui asi ir reikškia - maištinga. Beja, savo mažąjai davėme antrą vardą Asi, todėl jau nuo pat pirmųjų mėnėsių pasireiškia jos maištingumas. :D


Antakijos turgus

Šalia Asi upės ir verda Antakijos gyvenimas, čia kavinukės pardavinėja knefę, čia parduotuvėlės parduoda alyvuogių aliejų, čia pat ir senasis turgus, kuriame ir kepyklėlės kepančios įvairiausią duoną, gamina kadaif tešlą, čia pat ir mėsininkas, ir čia pat jums pagamins kebabą. Taip pat kaip ir visuose senuosiuose Turkijos turguose galite įsigyti prieskonių, net ir pačių egzotiškiausių, sėklų, tradicinių stiklinių, puodelių, puodų, dviaukščių arbatinukų, ir kas be ko - lauro lapų muilo, šampūno ir kitų produktų.
Vakarienė pas tetą ir Iskenderūno sekmadienio turgus
Paskutinią dieną mus pakvietė vyro teta vakarieniauti, tai dar prieš tai užsukome į Iskenderūno turgų. Na čia kaip ir Stambule, kas dieną vis kitoje miesto vietoje vyksta turgūs. Tai šį kartą vykome į sekmadieninį. Kadangi buvo rytas, tai žmonių nebuvo ypač daug, tačiau krūvos Hatay kekik/ čiobrelio jau buvo supiltos, mat tuo metu ir buvo jų sezonas. Taip pat gausybė vadinamų gegužės apelsinų, bei kitų vaisių ir daržovių, prieskonių, paprikų ir pomidorų pastos. Viena keistenybė ten buvo, tai bici bici. Nuotraukoje matote tą ružavą keistą dalyką. Ten iš kviečių krakmolo pagamintas lyg žėle, kuri supjaustoma gabaliukais ir užpilama grūstu ledu, tada užpilama rožių sirupu. Mano vyras sakė, kad tai jo vaikystės skonis. Mano nuomone, tikrai jau prastas. Atrodė, kad valgai dekoloną. Todėl nepasikuklinau išspjauti. Atsiprašau.
O vyro teta tikra pasistengė mums pagaminti vakarienę. Prigamino didžiausią dubenį icli kofte (bulguro kruopų paplotėliai įdaryti kepintu faršu ir graikiškais riešutais), prikepė baklažanų kebabų, vištienos ant laužo, gausybės salotų ir šviežios duonos. Beto leido prisiskinti didžiausią krepšį citrinų iš jų sodo.
Iskenderun Atatiurko parkas prie Viduržiemio jūros
Pabaigai, bene linksmiausia nuotrauka. :D O būtumėte girdėję, kaip tos moerytės linksmai ten sportavo!
Kitą rytą jau anksti išvykome namo į Stambulą, pakeliui dar sustojome Aksaray papietauti ir išgerti turkiškos kavos. Gardi buvo kelionė, tik dažnai nesinorėtų, nes kaip sakoma 'pavojingai skanu'.

O dabar apie bulguro kruopų pilaf/plovą su grybais. Kaip minėjau Hatay regijone bulguro kruopos naudojamos įvairiems patiekalams - sriubai, salotoms, plovui, kotletams/kofte. Kai kalbėjau su keliais ten gyvenančiais žmonėm apie maistą, tai jie su nuostaba klausėsi, kaip gi Lietuvoje bulguro žmonės nevalgo ir net jį sunku įsigyti. Kiek girdėjau, kad jau ir ten atsiranda bulguro kruopos. Na liepos mėnesį teks įsitikinti.  O šiaip man bulguras netgi labiau patinka nei ryžiais, jie būna dviejų dydžių. Smulkieji naudojami gaminti įvairius kofte - lęšių ir bulguro kotletukus, icli kofte, kartais dedama į kebabus ar sriubas, taip pat jis yra vienas is tabouleh salotų ingridientas. Stambusis bulguras dažniausiai naudojamas gaminti pilaf/plovą, kartais gali būti naudojamas salotom, sriubai bei troškiniui.

Bulguro kruopų pilaf su grybais


Reikia:


200gr grybų
1 svogūno
4 v.š. alyvuogių aliejaus
druskos ir pipirų
1 v.š. paprikų pastos
1 pomidoro
2 st stambesnių bulguro kruopų
4 st vandens

Gaminam:


1. Susmulkiname svogūną ir grybus. Įkaitiname puode aliejų ir apkepiname svogūnus ir grybus apie 10-15 min. Sudedame paprikų pastą ir smulkintą pomidorą. Pakepiname dar 2-3 minutes.
2. Į puodą supilame nuplautas bulgur kruopas ir maišydami pakepiname apie 2 minutes, tada supilame vandenį. Pamaišome ir uždengus puodą dangčiu verdame 10 min. Po to išjungiame ugnį ir pamaišome, vėl uždengiame ir leidžiame vėl pastovėti 10 min. Skanaus.
Posted by Picasa