Kelionė į Polonezkoy


Pagaliau nustojo lyti ir vėl išlindus saulei galima susiplanuoti kelionę truputį toliau nei aplinkiniai rajonai ar parkas šalia namų. Kadangi šiuo metu pas mane svečiuojasi mano mama, tai mes išsiruošėme ten, kur dar nebuvome. Aš jau kelis kartus girdėjau iš pažįstamų užseniečių apie Polonezkoy kaimą apie 40 km nuo Stambulo azijinės dalies. Pagal mūsų išmaniąją technologiją, tai turėjo užtrūkti nuo mūsų namus 1:05h, tačiau ji pamiršo Stambulo kamščius. Kad ir kaip ten bebūtų, kelionė gavosi šiek tiek ilgesnė, na mes juk ir gyvename visai kitame Stambulo gale, tai teko pravažiuoti visą miesto šurmulį, o kai privažiavome miškus, siaurais ir vingiuotais keliukais privažiavome Polonezkoy kaimą.
Polonezkoy, ankščiau dar vadintas Adampol, jau iškarto sufleruoja, kad kaimas kažkaip susijęs su lenkais ar Lenkija. Ištiesų jis ir buvo įkurtas lenko Adam Czartoryski. Kai dar 18 amžiuje kelios Europos šalys "draugiškai" sugalvojo pasidalinti Lenkijos teritoriją, Osmanų imperija niekada nepripažino šio akto ir ji tapo politinių pabėgelių globėja.Tai taip 1842 metais netoli Stambulo Adam Czartoryski pirmiausia išsinuomavo didelį žemės plotą, o vėliau ir nusipirko, taip įkurdamas Adampol kaimą, kuris vėliau pervadintas į Polonezkoy. Šiuo metu sakoma, kad dar lyg šiol ten gyvena apie 100 lenkų piliečių, o tradiciniuose nedideliuose restoranuose galima paragauti lenkiškų patiekalų.
Šiuo metu Polonezkoy labiausiai traukia miestiečius išsiilgusius gamtos, daugybės medžių, pievų, upeliukų, todėl šiltais savaitgaliais čia pilna pramogaujančių šeimų, kurie išsiruošia piknikui. Kaimelyje taip pat yra nedidelių viežbutukų, pensijonų, kuriuose laukia įvairesnės pramogos. Kiek domėjausi, tai kaimelis populiarus tarp žmonių mėgstančių vaikščioti kalnuotais miškais, nes čia yra specialiai įrengtas 5km trekingo takas, vaikams paruoštas nedidelis zologijos sodas. Taip pat ši vieta mėgstama rengti vestuves, ar verslo susitikimus. 

Kadangi mes vykome antradienio popietę, tai kaimelis pasirodė labai ramus, per kurį driekiasi gatvė vedantį link Juodosios Jūros ( už keliasdešimt kilometrų kalnais), pravažiavome restauruojamą Krikščionių bažnyčią, platinamus kelius. Kadangi aplinkui buvo tik pensijonai, restoranėliai, tai pavažiavome dar kelis kilometrus, kur pamatėme prasidėjusias vietas skirtas piknikams.
 
Sustojome vienoje gana jaukioje vietoje. Kiek supratau, tai lyg ir dviejų draugų verslas, kurie savaitgaliais ten suruošia nemažai pramogų, taip pat siūlo savo grilius bei nustatytą menių - įvairios mėsos rinkinys su kepintomis daržovėmis, salotomis, keptomis bulvytėmis ( parduotuvinėmis), naminiu jogurtu ir duona bei gaivieji gėrimai ar arbata. Mėsą svečiai gali ir patys kepti ant atnešamų grilių, tačiau jie patys taip pat ją iškepa, jei pageidaujama. 
Tačiau ten pastebėjau pulkelį moterų su vaikais piknikaujančius, tai atrodė, kad dalį maisto jos pačios atsivežė, o pavalgius vaikai linksmai laiką leido čia pat įrengtose supynėse ar čiuožyklose, tuo tarpu kelios moterėlės ilsėjosi ant pievos ištiestom didžiulėm pagalvėmis.
Kaimišką atmosferą čia taip pat kuria už upelio besiganančios avys, ožiai ir ožkos, jas prižiūrintis šuo, kuris laiks nuo laiko pavaiko dvi tinginiaujančias kates. Šiuo metu daug medžių ir augmenija žydi, o aplinkui kalnai apaugia plačialapiais medžiais, o tai sukuria tikrai raminančią aplinką. Bijau, kad savaitgalį, ypač vasarą, visa ramybe ir grožis truputį išnyksta, nuo karščio ir lankytojų gausybės, tačiau tikiu, kad tai puiki vieta išsiilgusiems gamtos prieglobščio miesto gyventojams. Žinoma, jei neisite į specialų restoraną, tai maistas jus gali šiek tiek nuvilti, jei tai ne pusryčių meniu, tačiau jei šiek tiek užkandėlių atsivežus, puiki diena gamtoje yra garantuota.