Kuzguncuk arba kaip aš kepiau sausainius su Refika Birgul

Kuzguncuk yra nepaprastai gražus rajonas įsikūręs Azijinėje Stambulo dalyje visai šalia pirmojo Bosforo tilto, šalia Beylerbeyi rūmų (buvę paskutiniųjų sultonų vasarnamiu). Į jį paprasčiausia patekti važiuojant autobusu iš Umraniye arba greituoju autobusu (turk. metrobus), išlipant pirmoje stotelėje pravažiavus Bosforo sąsiaurį kertantį tiltą. 

Vaizdas į Ortakoy nuo Bosforo tilto

Man šiame rajone teko pabuvoti jau keletą kartų, du iš jų dėl Turkijoje populiarios televizijos šefės Refikos Birgul. Taigi šį kartą dar dvi jaunos turkės ir aš atvykome į Refikos studiją Kuzguncuk centre, 

Pats rajonas yra nepaprastai jaukus, siauros gatvės, 5-6 aukštų senoviniai, gražiai dekoruoti namai, jaukios kavinukės, nedelėlės parduotuvėlės - tiesiog ideali vieta meniškos dūšios keliautojams. Vaikščiodamas jautiesi lyg kokiame romantiškame filme. 

Iš ties šis rajonas dažnai renkamas turkiškų serijalų gamintojų, nes kiekvienas pastatas čia pasakoja savo istoriją, ryškiomis spalvomis nudažytos palangės, išpuoštos drožiniais ar kitais motyvais durys.  Net neabejoju, kad jau iš dalies esate apžiūrinėję ne vieną pastatą stebėdami turkiškus serijalus, kurie rodomi ir Lietuvoje (prisipažinsiu, kad jų išpopuliarėjimas Lietuvoje mane tikrai nustebino). Lankantis ten praėjusią savaitę mačiau net jaunavedžius dalyvaujančius fotosesijoje, nes kaip jau minėjau, čia kiekviena vieta verta atviruko. 

Turistams ši vieta gali būti įdomi dėl čia esančių žydų sinagogų, armėnų bažnyčių. 15 amžiuje čia įsikūrė didelė žydų bendruomenė, o 18-19 amžiais čia gyveno didžiausia armėnų bendruomenė. Osmanai tuo metu leido išpažinti savo religiją, todėl taip ir atsirado tiks didelis skaičius šventų vietų viename rajone. Po 1955 metų riaušių, kurios buvo nukreiptos prieš vietines graikų ir kitas mažumas, daugelis migrantų išsikraustė, o po jų čia įsikūrė atvykeliai iš įvairių Turkijos regijonų, ypač šiaurės-rytų, kitaip vadinamų Juodosios Jūros regijono. 

Refikos Birgul studija įsikūrusi 1923 metais graikų architektų šeimos pastate, vadinamame Simotas binasi, kuris jau daugiau nei 30 metų yra nuomuojamas fotografams, dizaino studijomis. Taigi jau daugelį metų čia dirba Refika Birgul, ir visos jos laidos, bei knygos ruošiamos būtent šio pastato viršutiniuose aukštuose esančioje studijoje.

 Žemiau esančioje maisto fotografės ir stilistės Bahar Kitapci studijoje slepiasi tikri lobiai įviriausių lėkščių, senovinių padėklų ir daugybė kitų daiktų, apie kurias eilinė fotografuotoja, kaip aš tegaliu tik pasvajoti. Pati pastato dvasia, bei ten dirbantys žmonės puikiai atspindi Kuzguncuk rajono dvasią, Energingi, hipiški, kūrybingi ir tikrai mokantys džiaugtis gyvenimu, visi jie sudaro puikią komandą, drąsiai kviečiasi svečius į savo virtuvę ir kartu eksperimentuoja.

 Šį kartą aš ten kepiau tradicinius šventinius sausainius Kombe dar kai kurių vadinmus kahke, kildinamus iš Hatay regijono. Tiesą sakant mano anyta tik juos ir tekepa per metų šventes. Šiais metais netgi juokėsi iš savo dukrų, kad va marti kepa jau daug metų, o va jos net nepabandė, todėl aš joms ne tik prieskonių mišinį padovanojau, bet ir specialius medinias formeles, į kurias įspaudus galima gauti įvairias formas. Tai jei norite juos patys išsikepti, receptą rasite mano knygoje Turkijos virtuvė arba ne toks jau ir senas receptas čia, mano tinklaraštyje.

Refika'dan kolekcija

Pati Refika skiriasi nuo kitų Turkijos televizijos šefių vien tuo, kad ji turi savo stilių, aklai nebando atkartoti tradicinių receptų, tuo tarpu juos pakeičia, pagardina įdomesniais prieskoniais arba suteikia patiekalui kitokią formą. Ją išgarsino net ir už Turkijos ribų tradicinių turkiškų produktų panaudojimas kitaip, neiprastai, pvz. yufkos tešlos (panaši į tradicinę filo tešlą) panaudojimas gaminant sushi. Tokiu būdu į Turkiją atkeliavo Jamie Oliver žurnalas, kurio leidimas deja buvo nutrauktas, dėl paprastos priežasties - turkai neeksperimentuoja, gamina tik tai, ką jų mamos ar močiutės gamino, o jaunimas eina valgyti arba pas tėvus, arba į restoranus. Bet vistiek, tai buvo vienas iš pačių gražiausių Turkijoje leidžiamų kulinarinių žurnalų, prie kurio gana daug prisidėjo pati Refika Birgul, todėl tikrai apmaudu. 

Pati diena Kuzguncuk ir Refikos studijoje praėjo tikrai smagiai. Kadangi pats susitikimas buvo organizuotas Koroplast, įmonės gaminančios tokias buičiai būtinas prekias, kaip kepimo popierius, aliuminio folija, maistinės plevėlės, kepimo maištai, šiukšlių maišai ir kt., tai kiekvienas mūsų žingsnis gaminant buvo fotografuojamas, todėl teko pajusti tikrą jaudulį ir smagumą, kai viskas daroma dėl kamerų. Kitos dvi merginos gamino chalvą bei baklavą su moderniu prisilietimu, kuris dar buvo pakeistas pagal Refiką. Mano receptas, kaip žinia, labai jau tradiciškas, todėl mes tik pridėjome dar šiek tiek juodųjų pipirų dėl aitrumo ir juodgrūdės sėklų. Nes juk tai Refikos studija, todėl viskam reikia jos prisilietimo! 

O po pietų prsidėjo selfie laikas, kai visi su visais norėjo nusifotografuoti. Vėliau Refika pridėjo lauktuvių - savo naująją knygą greitpuodžiams (dabar jau galvoju greitpuodį įsigyti, bet knyga žinoma graži pavartymui ir be puodo!), dubenį iš savo Refika'dan kolekcijos bei kaip tikra virtuvės fėja įdėjo aitriosios paprikos džemo bei kažkokio tai augalo sirupą, na tiems vasaros vakarams, kai norisi šalto gaivaus gėrimo su paslaptimi. 

Mano kelionė į Kuzguncuk dar tapo įpatinga dėl vieno susitikimo. Kai gyveni tokiame keliolikos milijonų mieste, negali nesistebėti atsitiktinumais. Taigi taip jau atsitiko, kad susipažinau su viena turke, jauna mama Ebrar, kuri ne tik yra nerealus žmogus, šiuolaikiška dviejų berniukų mama, bet ir iš tų žmonių, kurie vienu metu užsiima daugybe veiklų - dirba anglų kalbos mokytoja, verčia į turkų kalba filmus, kurie vėliau rodomi turkiškuose televizijų kanaluose, rašo tinklaraštį apie knygas, jos straipsniai apie motinyste yra publikuojami viename iš populiariausių Turkijos tinklaraščių apie šeimą ir vaikų auginimą Blogcu Anne, verčia ir redaguoja įvairias knygas. Žodžiu bitė devindarbė! Taip jau gavosi, kad ji dar yra didžiulė plepė, išprotėjusi dėl knygų, todėl kartą, susitikusi su Blogcu Anne autore, prasitatė apie mane. Tuo metu Blogcu Anne autorės anyta buvo kartu, nes padėjo prižiūrėti jos vaikus. O ta anyta pasirodo yra pati Nursen Dogan, geriau žinoma kaip Bulgurcu Teyze. Nursen kartu su Refika Birgul yra išleidusi knygą apie bulgurą, kuri taip ir vadinasi Bulguru Halleri. Taip jau gavosi, kad tokiu būdu mes ir susipažinom. Jos knygą aš jau senokai turiu, nes paprasčiausiai mėgstu gražias kulinarines knygas. :)

Taigi prasitariau Nursen, kad keliausiu į Kuzguncuk, tai ji ėmė ir atvažiavo tiesiog susitikti ir išgerti kavos Refikos studijoje. Kaip minėjau jos yra senos pažįstamos, daug metų dirbusios kartu. Taigi tokia maloni ir netikėtų susitikimų kupina diena. 

O dabar teliko džiaugtis paskutinėmis atostogų dienomis. Tikiuosi ir jūsų dienos gausios įspūdžių ir gražių akimirkų bei malonių susitikimų. Iki!